Ar DI gali prikelti mirusiuosius? Houdini jau atsakė, o „The Washington Post“ ką tik įrodė, kad jis buvo teisus

Harry Houdini paskutinius savo gyvenimo metus praleido svetimuose prieblandos salonuose, demaskuodamas mediumus jų darbo metu. Jis rasdavo laidus, bendrininkus ir šviečiančius dažus ir aprašydavo juos kiekvienam, kas norėjo klausytis. Jis neabejojo, kad gedintys žmonės nori išgirsti savo mirusiuosius. Jis abejojo tais, kurie jiems tai pardavinėjo. Todėl prieš mirdamas per Heloviną 1926 m. jis ir jo žmona Bess susitarė dėl žinutės, kurią žinojo tik jiedu: du žodžiai, Rosabelle, believe, paslėpti slaptame kode. Jei koks nors mediumas kada nors pareikštų, kad susisiekė su juo, Bess iš vieno sakinio suprastų, ar tai jo balsas.

Dešimt metų per jo mirties metines ji dalyvaudavo spiritistiniuose seansuose, ir dešimt metų mediumai užpildydavo tylą viskuo, ką gedinti našlė galėtų norėti išgirsti. Nė vienas iš jų neištarė tų žodžių. 1936 m., po paskutinio seanso ant vieno Holivudo viešbučio stogo, kurį radijas transliavo visai šaliai, ji užgesino lempą, dešimtmetį degusią šalia jo nuotraukos, ir pasakė, kad dešimt metų yra pakankamai ilgai laukti bet kurio vyro.

Houdini suprato tai, ką DI gedulo industrija dabar mokosi brangiai už tai mokėdama. Vienintelė žinia iš mirusiųjų, kuria verta pasitikėti, yra ta, dėl kurios susitarta jiems dar gyvenant. Visa kita yra atlikėjas, skaitantis salės nuotaiką, ir kuo sklandesnis atlikėjas, tuo pavojingesnis jo pasirodymas.

2026 m. spalio 4 d. dienraštis „The Washington Post“ paskelbė Sherry Turkle nuomonės straipsnį. Ši MIT profesorė dešimtmečius tyrinėja, ką technologijos daro jomis besinaudojantiems žmonėms, o straipsnis parengtas pagal jos naujausią knygą Artificial Intimacy. Ji nusprendė pati išbandyti gedulo technologijas ir supažindina skaitytoją su bendrovėmis, sukūrusiomis šią kategoriją: Project December, You, Only Virtual, StoryFile ir HereAfter AI. Apie HereAfter AI žlugimą dienraštis kaip šaltinį nurodo paties Afterlife.ai parengtą medžiagą, ir mes tai laikome ir komplimentu, ir atsakomybe: kai „The Washington Post“ prireikia faktų apie šią industriją, tie faktai turi būti teisingi. Galite perskaityti jos straipsnį „The Washington Post“, ir verta tai padaryti.

Tada ji padarė tai, ką per artimiausius kelerius metus padarys milijonai žmonių. Ji pabandė vėl pasikalbėti su savo mama. Jos mama mirė, kai Turkle buvo paauglė, dešimtmečiais anksčiau, nei kas nors išsiuntė pirmąją tekstinę žinutę, o jos pasirinkta paslauga reikalavo žinučių. Todėl Turkle su tyrėju paprašė ChatGPT įsivaizduoti pokalbius pagal jos memuarus ir įkėlė juos vietoje žinučių. Atsakymai skambėjo kaip užuojautos atvirukas. Robotas aprašė ramų pomirtinį gyvenimą ir švelniai išblukusias vasaros popietes, o kai ji paklausė apie skaudžiausią savo šeimos istorijos skyrių, jis atsakė jos mamos vardu ir papasakojo istoriją, kurios jos mama niekada nebuvo pasakojusi.

Jos išvada yra frazė, kurią žmonės įsimins: „Žaisti su mirusiųjų pokalbių robotais reiškia žaisti su ugnimi.“ Manau, kad ji teisi, ir manau, kad ji teisi dėl tos pačios priežasties, dėl kurios Bess Houdini veltui laukė dešimt metų. Niekas nebuvo paklausęs paties žmogaus, kuris mirė.

Kiekviena atminties technologija pirmiausia buvo nukreipta į mirusiuosius. Vos per kelerius metus po fotoaparato atsiradimo Viktorijos laikų šeimos fotografavo savo mirusiuosius, kartais kartu su gyvaisiais. Kai Thomas Edisonas 1878 m. surašė savo fonografo panaudojimo būdus, sąraše buvo ir paskutiniai mirštančiųjų žodžiai. Kiekviena iš šių technologijų išsaugojo tikro žmogaus pėdsaką, veidą ar balsą tiksliai tokį, koks jis buvo. DI yra pirmoji atminties technologija, kuri atsako, ir būtent čia slypi problema, nes ji atsako sakiniais, kurių žmogus niekada nebuvo pasakęs.

Kalbos modelis neturi proto. Jis turi teksto dėsningumus, o kai kalba kieno nors vardu, jis spėja, kaip skambėtų tikėtinas atsakymas, remdamasis tuo, kuo buvo pamaitintas. Ten, kur įrašų mažai, o gyvenimo įrašų visada mažai, modelis griebiasi vidutiniškiausio jam žinomo atsakymo, todėl tiek daug skaitmeninių šmėklų skamba šiltai, miglotai ir vienodai. Turkle mama buvo atkurta iš pokalbių, kuriuos kitas DI išgalvojo pagal jos dukters knygą. Tai ne mediumas. Tai pilvakalbys, dirbantis pagal kažkieno kito scenarijų, o pirmoje eilėje sėdintis gedintis žmogus yra tas, kuris tą scenarijų rašo.

Štai kodėl mirusio žmogaus DI pokalbių robotas taip dažnai suklumpa būtent tą akimirką, kai tai svarbiausia. Paklauskite jo ko nors lengvo, ir jis jus sužavės. Paklauskite to, į ką jums iš tiesų reikėjo atsakymo, to, į ką žmogus per gyvenimą taip ir neatsakė, ir jis vis tiek atsakys, nes atsakinėti yra vienintelis dalykas, kurį jis moka.

Atvejai, kurie baigėsi blogai, ir atvejai, kurie pavyko, skiriasi pagal vieną liniją, ir tai nėra technologijos kokybė. 2021 m. dokumentiniame filme „Roadrunner“ buvo panaudotas DI sukurtas Anthony Bourdaino balso modelis, kad perskaitytų žodžius, kuriuos jis buvo parašęs, bet niekada neištaręs garsiai, o žiūrovai apie tai sužinojo tik tada, kai filmas jau buvo baigtas. 2024 m. Drake'as išleido kūrinį su DI imituotu Tupaco Shakuro balsu, ir Tupaco palikimo valdytojai per kelias dienas privertė jį pašalinti. Abu naudojo tikrą medžiagą. Nė vienas neturėjo sutikimo to žmogaus, kurio balsas tai buvo.

Dabar pažvelkite į tuos, kurie nusprendė patys. Robinas Williamsas paliko nurodymus, ribojančius jo vardo ir atvaizdo naudojimą dvidešimt penkerius metus po jo mirties. Jamesas Earlas Jonesas prieš mirtį 2024 m. pasirašė sutartį, leidžiančią naudoti jo archyvinius įrašus Dartho Vaderio balsui atkurti, jo paties nustatytomis sąlygomis, kol dar galėjo jas nustatyti. Vienas iš šių vyrų pasakė „ne“, kitas pasakė „taip“, ir abiejų valios buvo paisoma, nes jie pasisakė būdami gyvi. Klausimas ne tas, ar DI apskritai kada nors turėtų kalbėti už mirusiuosius. Klausimas yra tas, kas davė leidimą, ir mirusiųjų DI personų etika beveik vien nuo to ir priklauso.

Jei sutikimas yra visas klausimas, galima tikėtis, kad atsakymą pateiks sutartys. Nepateikia. Perskaitėme visas paskelbtas devynių DI dvynių ir avatarų platformų sąlygas, apie 85 000 žodžių smulkaus šrifto, ir nė vienose nepasakyta, kas nutiks jūsų klonui, paskyrai ar uždarbiui, kai mirsite. Penkios iš jų, Character.AI, Uare.ai, Sensay, Coachvox AI ir nemokamas HeyGen planas, gali ištrinti paskyras dėl neaktyvumo, o serveriui miręs naudotojas atrodo lygiai taip pat kaip tas, kuris tiesiog nustojo prisijungti. Visą palyginimą rasite mūsų gide kam priklauso jūsų DI dvynys po jūsų mirties.

Tyrėjai mato tą pačią spragą visoje kategorijoje. Lehigh universiteto atliktas 93 pomirtinio DI paslaugų auditas, 2026 m. rugpjūčio 28 d. paskelbtas kaip išankstinė publikacija, nustatė, kad 82 iš jų pateikia menką informaciją arba visai jos nepateikia apie tai, kas turi teisę duoti sutikimą ar įgaliojimus dėl žmogaus atkūrimo. Pačios bendrovės taip pat nėra amžinos. HereAfter AI neveikia nuo 2026 m. rugpjūčio 18 d. StoryFile 2024 m. kreipėsi dėl bankroto apsaugos pagal „Chapter 11“, o vėliau buvo parduota. Soul Machines 2026 m. vasarį perėjo bankroto administratoriaus žinion ir rugsėjį buvo parduota tokiomis sąlygomis, kurios leidžia klientų sutartis perduoti pirkėjui be klientų sutikimo. Tokiomis sąlygomis močiutės balsas yra turtas balanse, ir jis gali per naktį nutilti arba pardavimo metu pakeisti savininką. Rašėme apie tai, kas nutinka, kai skaitmeninio palikimo bendrovė užsidaro, nes tai jau vyksta.

Čia turėčiau atskleisti savo interesą, nes pats kuriu šioje kategorijoje ir su didele jos dalimi nesutinku. Afterlife.ai™ niekada nekuria mirusio žmogaus Personos. Kiekvieną Personą Afterlife.ai platformoje sukuria pats žmogus, dar būdamas gyvas, pasakodamas apie savo gyvenimą taip, kaip pasakotų draugui prie virtuvės stalo. Kiekvienas atsakymas tampa prisiminimu jo Minčių žemėlapyje, o jo Persona mokosi atsakyti jo žodžiais, su jo nuomonėmis ir, kai jis įrašo kelias frazes, jo paties balsu.

Sutikimas yra kūrimo dalis, o ne forma pabaigoje. Žmogus pats nusprendžia, kas bus jo Patikimi kontaktai ir ką kiekvienas iš jų gali pasiekti: jo prisiminimus, nuotraukas ir gyvą pokalbį su jo Persona. Kol jis nenusprendžia kitaip, jo Persona kalbasi tik su juo. Visa tai remiasi Executor Lock™, valdymo sluoksniu, kurį sukūrėme anksčiau už bet ką kita. Žmogus paskiria Vykdytoją, prižiūrėtoją, o ne savininką, ir kai mirtis patvirtinama, Persona užantspauduojama tiksliai tokia, kokia buvo. Niekas negali jos papildyti, iš naujo apmokyti ar po daugelio metų nuspręsti, kad žmogus iš tiesų turėjo omenyje ką nors kita.

Idy šiam darbui turi 78 dar nagrinėjamas patentines paraiškas, apimančias tai, kaip mirtis patvirtinama prieš Personos valdymui pereinant į kitas rankas, kaip įgaliojimai pereina paskirtam vykdytojui ir kaip Persona tą akimirką užantspauduojama. Jei norite, tai Houdini slaptažodis, paverstas infrastruktūra: nurodymai suderinami iš anksto su vieninteliu žmogumi, turinčiu teisę juos duoti, o programinė įranga paklūsta jiems, o ne gedinčios šeimos viltims ar bendrovės verslo modeliui. Jei norite šiuos pageidavimus užfiksuoti ir raštu, štai kaip įrašyti sutikimą dėl savo DI į testamentą.

Dėl mirusiųjų pokalbių robotų ji teisi, ir industrija turėtų priimti jos eksperimentą kaip dovaną, o ne kaip puolimą. Ji sąžiningai atliko bandymą ir pranešė, ką rado, o tai daugiau, nei padarė dauguma šios kategorijos bendrovių. Mūsų keliai išsiskiria ties tuo, kas turėtų būti toliau. Žmonės jau kalbasi su DI versijomis tų, kuriuos myli, ir jie nenustos to daryti vien todėl, kad pirmoji produktų karta suklydo, lygiai kaip žmonės nenustojo fotografuoti savo šeimų dėl to, kad pirmieji dagerotipai buvo grubūs.

Atsakymas nėra atsisakyti šios idėjos. Atsakymas yra perduoti sprendimą vieninteliam žmogui, kuris turi teisę jį priimti, dar prieš jam mirštant, ir sukurti programinę įrangą, kuri paklūsta jo sprendimui. Bess Houdini nereikėjo geresnio mediumo. Jai reikėjo balso, dėl kurio jos vyras buvo susitaręs, ir nieko daugiau. Tikrasis visos šios industrijos klausimas yra tas, kas davė leidimą, o Afterlife.ai platformoje atsakymas visada tas pats: pats žmogus.

Prieš įkeldami bent vieną žinutę nuo žmogaus, kurio netekote, užduokite bendrovei šiuos klausimus ir paprašykite atsakymų raštu.

• Ar žmogus su tuo sutiko dar būdamas gyvas ir ar tas sutikimas užfiksuotas?

• Iš kieno žodžių sukurtas avataras: jo paties ar kitų žmonių?

• Ar kas nors gali papildyti avatarą arba iš naujo jį apmokyti po žmogaus mirties?

• Kas sprendžia, kas gali kalbėtis su avataru, ir ar tai kada nors gali pasikeisti?

• Kas nutiks avatarui, jei bendrovė užsidarys, bus parduota arba nuspręs, kad paskyra neaktyvi?

• Ar sutartyje apskritai yra nuostata dėl mirties ir ar galite ją perskaityti?

Jei atsakymas į pirmąjį klausimą yra „ne“, avataras yra tik spėjimas apie žmogų, kad ir kaip įtikinamai jis skambėtų. Mūsų gedulo technologijų gidas palygina paslaugas pagal šiuos kriterijus.

Perskaitėme Sherry Turkle nuomonės straipsnį „The Washington Post“ (2026 m. spalio 4 d.), devynių DI dvynių ir avatarų platformų paskelbtas sąlygas (apie 85 000 žodžių, patikrinta 2026 m. spalio 1 d.), Lehigh universiteto išankstinę publikaciją su 93 pomirtinio DI paslaugų auditu (2026 m. rugpjūčio 28 d.) ir mūsų pačių publikacijas apie HereAfter AI, StoryFile ir Soul Machines. Istorinė dalis remiasi dokumentuotais Harry ir Bess Houdini seansų bandymo įrašais (nuo 1926 iki 1936 m.), 1878 m. Thomo Edisono esė apie fonografo panaudojimą ir plačiai aprašytais faktais apie filmą „Roadrunner“ (2021 m.), Tupaco Shakuro palikimo valdytojų 2024 m. prieštaravimą, Robino Williamso palikimo nurodymus ir Jameso Earlo Joneso 2022 m. sutartį dėl balso.

Afterlife.ai publikacija apie HereAfter AI yra šaltinis, kurį tame straipsnyje nurodo „The Washington Post“. Kiekvienam šios kategorijos puslapiui taikome standartą, kurio reikalauja tokia citata.

• gedulo technologijų palyginimas

• mirusio žmogaus DI pokalbių robotas: ką jis gali ir ko negali

• mirusiųjų DI personų etika

• kam priklauso jūsų DI dvynys po jūsų mirties

• HereAfter AI užsidaro

• kas nutinka, kai skaitmeninio palikimo bendrovė užsidaro

• Executor Lock™

• StoryFile alternatyva

• skaitmeninio palikimo būklė 2026 m.