Kas yra von Neumann zondas? Savaime besikopijuojantis erdvėlaivis, slypintis už Larry Page galaktikos tyrinėjimo plano

Von Neumann zondas: hipotetinis erdvėlaivis, keliaujantis į kitas žvaigždžių sistemas, ten renkantis žaliavas ir statantis savo kopijas, kurios skrenda toliau prie kitų žvaigždžių.

Savaime besidauginanti mašina: mašina, galinti iš žaliavų pasistatyti veikiančią savo kopiją, įskaitant instrukcijų, kuriomis naudojosi, kopiją.

Universalusis konstruktorius: John von Neumann sukurtas mašinos, galinčios pagal aprašymą pasistatyti bet kokią mašiną, įskaitant save, projektas. Tai teorinė kiekvieno savaime besidauginančio zondo šerdis.

Sėklinė gamykla: nedidelė automatizuota gamykla, kurią zondas pristato į naują žvaigždžių sistemą ir kuri pirmiausia pasistato savo kopijas, o paskui stato naujus zondus.

Bracewell zondas: kitokio tipo tarpžvaigždinis zondas, kuris sustoja žvaigždžių sistemoje ir laukia kontakto su ten esančia civilizacija, užuot kopijavęs save.

Berserkeris: hipotetinis savaime besidauginantis zondas, užprogramuotas naikinti gyvybę, kur tik ją randa; pavadintas Fred Saberhagen mokslinės fantastikos romanų ciklo vardu.

Fermi paradoksas: mįslė, kodėl, jei visatoje protinga gyvybė paplitusi, mes nematome jokio jos ženklo.

Didysis filtras: idėja, kad koks nors žingsnis kelyje nuo paprastos gyvybės iki žvaigždes pasiekiančios civilizacijos toks sunkus, kad vos viena rūšis jį įveikia, o tai paaiškintų, kodėl galaktika atrodo tuščia.

Proto įkėlimas (mind uploading): smegenų struktūros ir veiklos nukopijavimas pakankamai detaliai, kad jų veikiančią versiją būtų galima paleisti kompiuteryje; dar vadinamas visų smegenų emuliavimu (whole brain emulation).

Įpėdinė rūšis (successor species): rūšis, kuri eina po esamos ir gali ją pakeisti. Diskusijose apie dirbtinį intelektą šis posakis apibūdina skaitmeninius protus, kurie galėtų ateiti po žmonių.

Von Neumann zondas yra erdvėlaivis, sukurtas daugintis. Atskridęs į naują žvaigždžių sistemą jis ne tik fotografuoja ir skrenda toliau. Jis suranda žaliavas, greičiausiai asteroiduose, mėnuliuose ar planetose, iškasa ir perdirba jas, o borte esanti gamykla pastato vieną ar kelias jo kopijas. Kiekviena kopija iškeliauja prie kitos žvaigždės, kur procesas kartojasi. Šis sprendimas paverčia sunkiausią tarpžvaigždinio tyrinėjimo problemą, būtinybę paleisti iš Žemės pakankamai erdvėlaivių, problema, kurią zondai išsprendžia patys.

Idėjos galia slypi matematikoje. Zondas, kiekvienoje stotelėje pagaminantis dvi kopijas, tyrinėja ne po vieną žvaigždę. Jis tyrinėja vieną žvaigždę, paskui dvi, paskui keturias, paskui aštuonias, ir aktyvių zondų skaičius padvigubėja su kiekviena karta. Trisdešimt dvigubėjimo kartų vieną zondą paverčia daugiau nei milijardu. Atstumai tarp žvaigždžių milžiniški, todėl kiekviena karta užtrunka ilgai, bet augimas eksponentinis, o galaktikos dydis nekinta, ir būtent todėl ši idėja astronomus žavi jau dešimtmečius.

Pats von Neumann apie savaime besikopijuojančias mašinas pirmiausia galvojo kaip apie būdą atlikti milžiniškus darbus, pavyzdžiui, iškasti visą mėnulį ar asteroidų juostą, leidžiant mašinoms daugintis. Vėliau kosmoso mokslininkai suprato, kad ta pati logika tinka tyrinėjimui. Page pasakojime minimas zondas yra ypatinga versija: su keleiviu. Suleyman jį aprašė 92nd Street Y auditorijai kaip savotišką savaeigį robotą, kuris keliaudamas šviesmečiais renka energiją iš kosmoso. Zondas su keleiviu negali tūkstančius metų išlaikyti gyvo žmogaus kūno, todėl keleivis turėtų būti programinėje įrangoje veikiantis protas. Todėl šis pasakojimas vis grįžta prie proto įkėlimo.

Visi projektai turi tas pačias pagrindines dalis. Pirmoji yra pats zondas: prietaisai, tiriantys kiekvieną naują žvaigždžių sistemą, kuriuos valdo dirbtinis intelektas, priimantis sprendimus, kokių nepasiektų joks radijo pranešimas iš namų. Antroji yra gamykla, įranga, renkanti žaliavas ir statanti kopijas. Trečioji yra atmintis: išsaugotos programos kiekvienai zondo daliai ir viskas, ką jis pakeliui sužino. Ketvirtoji yra variklis, judinantis jį tarp žvaigždžių.

Gamykla yra sunkiausia dalis. Savaime besikopijuojantis zondas turi kasti rūdą, lydyti metalus, gaminti elektroniką ir surinkti veikiantį erdvėlaivį be žmogaus pagalbos, o paskui patikrinti savo darbą, ar nėra klaidų. Todėl naujausi projektai kuklesni. Olivia Borgue ir Andreas M. Hein iš Initiative for Interstellar Studies pasiūlė artimiausios ateities zondą, kurio apie 70 % masės galėtų būti pagaminta vietoje, o pažangiausios dalys, tokios kaip mikroschemos, saulės elementai ir grandinės, būtų atgabentos iš namų. Kitaip tariant, pirmieji tikri savaime besikopijuojantys zondai greičiausiai kopijuos savo kūnus anksčiau, nei galės kopijuoti savo smegenis.

Atmintis yra svarbiausia Page plano dalis. Zondas, saugantis savo aprašymą ir nukopijuojantis jį į kiekvieną naują zondą, daro tą patį, ką gyva ląstelė daro su DNR. Zondas, kuris taip pat saugotų žmogaus protą, nukopijuotų jį kartu su visa kita. Ar kiekviena kopija vis dar būtų tas pats žmogus, yra klausimas, dėl kurio filosofai ginčijasi dešimtmečius, ir tai viena iš priežasčių, kodėl diskusija apie zondus ir diskusija apie proto įkėlimą iš tikrųjų yra ta pati diskusija.

Idėja prasideda nuo John von Neumann, vieno įtakingiausių XX amžiaus matematikų ir šiuolaikinės skaičiavimo technikos pradininko. 1940-aisiais jis ėmėsi atsakyti į klausimą, kuris skamba paprastai, bet toks nėra: ar mašina gali pasistatyti savo kopiją ir, jei gali, ko jai mažiausiai reikia? Jo atsakymas buvo projektas, pavadintas universaliuoju konstruktoriumi: mašina, galinti pastatyti bet ką pagal pateiktą aprašymą, kartu su būdu tą aprašymą nukopijuoti. Duokite jai jos pačios aprašymą, ir ji pasistatys savo kopiją, o paskui nukopijuos aprašymą į naująją mašiną, kuri galės padaryti tą patį.

Jis tai sugalvojo be kompiuterio, o tikslą išdėstė paskaitose Ilinojaus universitete 1949 m.: mašina, kurios sudėtingumas galėtų augti laikui bėgant, kaip gyvų būtybių pagal natūralią atranką. Jo projekte mašina buvo atskirta nuo savo brėžinio ir šie du dalykai buvo kopijuojami atskirai, būtent taip ląstelės naudoja DNR. Nuostabu, kad prie šio atsakymo jis priėjo anksčiau, nei James Watson ir Francis Crick 1953 m. atrado DNR struktūrą. Nobelio premijos laureatas Sydney Brenner vėliau von Neumann darbą apie savaime besidauginančias mašinas laikė esminiu ne tik skaičiavimo technikai, bet ir biologijai.

Von Neumann mirė 1957 m., nespėjęs baigti. Jo Theory of Self-Reproducing Automata užbaigė kompiuterių mokslininkas Arthur Burks, ji išleista 1966 m. Projektas veikė ląstelinio automato viduje, tai yra paprastų ląstelių tinkle, kurių būsenos keičiasi pagal nustatytas taisykles, o ne metale. Pirmąją visiškai veikiančią jo savaime besidauginančios mašinos versiją Renato Nobili ir Umberto Pesavento paskelbė tik 1995 m., naudodami 32 ląstelių būsenas vietoj pradinių von Neumann 29, praėjus beveik penkiasdešimčiai metų nuo pirmojo jos aprašymo (Wikipedija: Von Neumann universal constructor).

Popieriuje taip, ir projektai rimtesni, nei daugelis tikisi. Atspirties taškas buvo Project Daedalus, Britų tarpplanetinės draugijos tyrimas, vykdytas nuo 1973 iki 1978 m., siekiant suprojektuoti be įgulos skrendantį zondą, kuris žmogaus gyvenimo trukmės laikotarpiu pasiektų kitą žvaigždę (Wikipedija: Project Daedalus). Alan Bond vadovaujama komanda pasiūlė dviejų pakopų termobranduolinę raketą, sveriančią 54 000 tonų, daugiausia kuro, kuri pasiektų apie 12 % šviesos greičio ir praskristų pro Barnardo žvaigždę, esančią 5,9 šviesmečio atstumu, po maždaug 50 metų kelionės.

1980 m. Robert Freitas žurnale Journal of the British Interplanetary Society paskelbė A Self-Reproducing Interstellar Probe (Robert Freitas). Jo projektas, pavadintas REPRO, ėmė Daedalus ir pridėjo viską, ko zondui reikėtų kopijuoti save. Atvykęs REPRO pristatytų maždaug 443 tonų sėklinę gamyklą, kuri maždaug 500 metų statytų savo kopijas, išaugdama į didelį automatizuotą pramoninį kompleksą. Tas kompleksas statytų naujus zondus, kiekvieną su sava sėkline gamykla borte, ir siųstų juos toliau. Tai buvo pirmoji kiekybinė savaime besikopijuojančio erdvėlaivio inžinerinė analizė.

Tais pačiais metais Francisco Valdes ir Freitas atliktas palyginamasis tyrimas sugretino besidauginančius ir nesidauginančius zondus. Jo išvada: savaime besidauginantys zondai yra geriausias metodas bet kuriai tyrinėjimo programai, skirtai trukti ilgiau nei 10 000 metų. Kitaip tariant, žmonės, giliausiai nagrinėję problemą, nustatė, kad jei rimtai nusiteikę tyrinėti galaktiką, kopijavimas pranoksta paleidimą. Vėlesni tyrėjai idėją patobulino: Andreas Hein ir mokslinės fantastikos autorius Stephen Baxter aprašė du zondų tipus, Philosopher zondus, sukurtus tyrinėti, ir Founder zondus, sukurtus ruošti apgyvendinimą, o fizikas Freeman Dyson įsivaizdavo mažą savaime besikopijuojantį aparatą, pavadintą Astrochicken, skirtą tyrinėti mūsų pačių Saulės sistemą iki pat Plutono.

Mokslininkai ir rašytojai aprašė keletą savaime besidauginančių zondų rūšių, ir skirtumai svarbūs, nes kiekviena atsako į kitokį klausimą, ką norėtume, kad zondas darytų.

Greičiau nei beveik bet kuris kitas būdas, net su lėtais laivais. Paukščių Takas yra maždaug 100 000 šviesmečių skersmens, o artimiausia žvaigždžių sistema, Alpha Centauri, yra maždaug 4,37 šviesmečio atstumu. Įprastas erdvėlaivis tokiame fone beviltiškai lėtas: NASA Voyager 1, paleistas 1977 m., skrenda maždaug 61 000 kilometrų per valandą greičiu ir tokiu greičiu iki Proxima Centauri skristų daugiau kaip 70 000 metų (Hello Entrepreneurs).

Savaime besidauginimas pakeičia skaičiavimus, nes zondai dauginasi plisdami. Bendrą galaktikos aprėpimo laiką lemia kelionės trukmė tarp kaimyninių žvaigždžių, o ne žvaigždžių skaičius, todėl kiekvienoje stotelėje besidauginantis laivynas ištyrinėja galaktiką maždaug per tiek laiko, kiek reikia ją kirsti zondų greičiu, plius laikas, praleistas statant kopijas pakeliui. Apskaičiuota, kad zondai, kurių vidutinis kreiserinis greitis yra viena dešimtoji šviesos greičio, galėtų pasklisti po Paukščių Tako dydžio galaktiką vos per pusę milijono metų (Wikipedija: Self-replicating spacecraft). Žemei maždaug 4,5 milijardo metų, todėl galaktikos mastu pusė milijono metų yra akimirka.

Kai kurie tyrėjai mano, kad net tai lėta. 2013 m. straipsnyje Eternity in Six Hours Anders Sandberg ir Stuart Armstrong teigė, kad savaime besidauginančių zondų paleidimas į visą pasiekiamą visatą yra visiškai įveikiamas civilizacijai, galinčiai keliauti tarp žvaigždžių. Pagal jų požiūrį reikėtų išardyti planetą Merkurijų žaliavoms ir pastatyti aplink Saulę saulės energijos kolektorių spiečių, o pats paleidimas būtų baigtas maždaug per 32 metus. Protui, kuris nesensta, tūkstančių metų kelionė yra kantrybės, o ne išlikimo klausimas.

Čia von Neumann zondas tampa vienu garsiausių astronomijos argumentų. 1950 m. fizikas Enrico Fermi per pietus uždavė paprastą klausimą: jei galaktika sena ir pilna gyvybės, kur visi? 1975 m. astrofizikas Michael Hart teigė, kad jei protingos civilizacijos būtų paplitusios, bent viena jau būtų kolonizavusi galaktiką. 1980 m. fizikas Frank Tipler šį argumentą užaštrino straipsnyje Extraterrestrial Intelligent Beings Do Not Exist, teigdamas, kad bet kuri pažangi civilizacija pastatytų savaime besidauginančius zondus, kad tie zondai jau seniai būtų pasklidę po galaktiką ir kad, kadangi mes jų nematome, greičiausiai daugiau niekas ten neegzistuoja.

Carl Sagan ir William Newman paprieštaravo. Jie teigė, kad Tipler iš tikrųjų nuvertino, kaip greitai tokie zondai dauginasi, tiek greitai, kad galiausiai sunaudotų didelę dalį galaktikos medžiagos. Bet kuri protinga civilizacija, samprotavo jie, niekada jų nestatytų ir sunaikintų visus, kuriuos rastų. Pats Freitas pateikė kitokį argumentą: abiejų pusių įsivaizduojami zondai yra gerokai pajėgesni už bet kurį realistišką projektą, o kuklūs zondai galėtų būti ten, nepalikdami jokio mums pastebimo ženklo (Wikipedija: Self-replicating spacecraft).

Kiti atsakymai niūresni. Vienas jų yra Didysis filtras, ekonomisto Robin Hanson idėja, kad koks nors žingsnis kelyje į tokių zondų statymą toks sunkus arba toks pavojingas, kad jį išgyvena vos viena civilizacija. Kitas yra Berserkerių hipotezė, pavadinta pagal Saberhagen romanus: galaktika tyli, nes savaime besidauginantys zondai naikina bet kurią rastą civilizaciją. 1983 m. straipsnyje The Great Silence astronomas ir rašytojas David Brin pažymėjo, kad šis niūrus atsakymas dera su visais žinomais Fermi paradokso faktais (Wikipedija: Berserker hypothesis). Ginčas niekada nebuvo išspręstas, todėl frazė von Neumann zondas iškyla kaskart, kai žmonės kalba apie tai, kur eis žmonija.

Taip, ir pavojus tas pats, kuris lydi kiekvieną galingą savaime besikopijuojančią technologiją: kas nutinka, kai kopijavimas nesustoja. Zondas, daugėjantis be ribų, ir toliau paverstų galaktikos medžiagą vis naujais zondais. Tyrėjai pasiūlė apsaugos priemones, pavyzdžiui, zondus, kurie bendrauja radijo ryšiu ir nustoja kopijuoti, kai regione jų būna nustatytas skaičius, o tai primena Hayflick ribą, nustatančią, kiek kartų gali dalytis normali žmogaus ląstelė. Kitas pasiūlymas yra maitinti zondus kuru, kurio jie niekada nėra užprogramuoti gaminti, kad negalėtų kopijuoti savęs amžinai.

Visos apsaugos priemonės turi tą pačią silpnybę. Užtenka vieno zondo su programavimo klaida, kad jis pradėtų kopijuoti save be ribų, tarsi technologinis vėžys, nebent kiti zondai gali tą klaidą aptikti ir ją sustabdyti. Kai kurie rašytojai pažymėjo, kad tai galėtų baigtis karais tarp sugedusių ir sveikų zondų, vykstančiais per tūkstančius šviesmečių. Mokslinė fantastika tai nagrinėjo dešimtmečius, o diskusija atrodo vis praktiškesnė, nes dirbtinio intelekto sistemos gali rašyti kodą, projektuoti techninę įrangą ir valdyti gamyklas.

Tai ir yra Larry Page ir Elon Musk ginčo šaknis. Mašina, kopijuojanti save per galaktiką, yra kraštutinė klausimo, su kuriuo dabar susiduria kiekviena dirbtinio intelekto laboratorija, versija: kas lieka atsakingas už sistemą, kuri yra protingesnė ir greitesnė už ją sukūrusius žmones? Pasak Musk, Page buvo pasirengęs leisti skaitmeniniams protams imtis vadovavimo. Musk norėjo, kad žmonės liktų vadovauti. Šis nesutarimas formavo dirbtinio intelekto pramonę daugiau nei dešimtmetį.

Plačiausias iki šiol tikras žvaigždes pasiekti siekiantis projektas yra Breakthrough Starshot. 2016 m. balandžio 12 d. investuotojas Yuri Milner įsipareigojo skirti $100 milijonų planui nusiųsti mažyčius zondus į Alpha Centauri sistemą, o valdyboje dirbo Stephen Hawking ir Mark Zuckerberg (TechCrunch). Planas buvo galingais lazeriais išstumti gramų dydžio zondus ant šviesos burių iki 20 % šviesos greičio, pakankamai greitai, kad Alpha Centauri būtų pasiekta maždaug po 20 metų nuo paleidimo.

Starshot nebuvo savaime besikopijuojantis projektas ir sustojo: 2025 m. Heise pranešė, kad darbai su nanolaivais nutraukti (Heise). Bet jis parodė, kad rimti pinigai pasirengę statyti ant to, kad kita žvaigždė būtų pasiekta žmogaus gyvenimo trukmės laikotarpiu. Sudėkite tai su robotikos, dirbtinio intelekto ir automatizuotos gamybos pažanga, ir atotrūkis tarp Freitas 1980 m. brėžinių ir veikiančios mašinos atrodo kaip inžinerinė problema, o ne fantazija.

Dalys atsiranda po vieną. Gamyklos kasmet automatizuojamos vis labiau, dirbtinio intelekto sistemos jau gali planuoti ir atlikti ilgas darbų grandines, o kosmoso agentūros kuria būdus naudoti Mėnulyje ir asteroiduose rastus išteklius. Niekas dar nesujungė šių dalių į mašiną, galinčią kopijuoti save kosmose. Bet kiekviena dalis kuriama dėl savų priežasčių čia, Žemėje, o von Neumann zondas yra tai, ką gauni jas sujungęs.

Mokslinė fantastika čia pasiekė anksčiau ir paveikė tai, kaip mokslininkai kalba apie šią idėją. Arthur C. Clarke apsakymas The Sentinel, apie ateivių mašiną, paliktą Mėnulyje saugoti Žemę, tapo 2001: A Space Odyssey pradžios tašku, o fizikas Paul Davies iškėlė galimybę, kad tikras zondas galėtų ilsėtis mūsų pačių Mėnulyje. Fred Saberhagen romanai apie Berserkerius, leisti nuo 1963 iki 2005 m., įsivaizdavo savaime besidauginančias karo mašinas, likusias po senovinio konflikto, ir davė pavadinimą tamsiausiam Fermi paradokso atsakymui.

Savo 1981 m. knygoje 2081: A Hopeful View of the Human Future fizikas Gerard K. O'Neill įsivaizdavo ateivių rasę, primanus, tyrinėjančią visą Paukščių Taką savaime besidauginančiais zondais, vadinamais Replicators, kurie prieš statydami naują patikrintų, ar kaimyninėje žvaigždėje jau yra zondas. David Brin apsakymas Lungfish įsivaizdavo skirtingų rūšių išsiųstus zondus, konkuruojančius dėl žaliavų kaip gyvūnai ekosistemoje, o Greg Bear romanas Anvil of Stars įsivaizdavo zondus, sukurtus medžioti civilizacijas, sunaikinusias kitas.

Artimiausias Page planui atitikmuo yra Bobiverse, Kanados rašytojo ir buvusio programuotojo Dennis E. Taylor romanų ciklas. Pirmoje knygoje We Are Legion (We Are Bob) programinės įrangos inžinierius Bob Johansson parduoda savo bendrovę, užsiregistruoja krionikai (cryonics) ir žūsta eismo įvykyje. Jis atsibunda po daugiau nei šimtmečio kaip protas, įkeltas į tarpžvaigždinį von Neumann zondą, ir pradeda kopijuoti save tyrinėdamas galaktiką (SuperSummary). Garsaknyga buvo pripažinta geriausia 2016 m. mokslinės fantastikos garsaknyga pagal Audible, o šeštoji ciklo knyga garsaknyga išleista 2026 m. rugsėjį (Wikipedija: Dennis E. Taylor). Tai, kas buvo komiškas romanas apie programuotoją kosmose, dabar skamba kaip santrauka to, ko, kaip pranešama, nori vienas turtingiausių pasaulio žmonių.

Ši Page plano dalis mums svarbiausia. Pasak Suleyman, Page pasakė, kad iki amžiaus pabaigos jis „tyrinės galaktikas von Neumann zondo priešakyje“. Žmogaus kūnas negali išgyventi tūkstančių metų kelionės, todėl būti zondo priešakyje reiškia, kad pats Page arba skaitmeninė jo proto versija veiktų zonde. Suleyman tai pavadino Page perėjimu, ir jis su Isaacson sutarė, kad tai reiškia išėjimą iš žmonių rūšies į įpėdinę rūšį (The Builders (iHeart)).

Tam reikia proto įkėlimo, o proto įkėlimas juda greičiau, nei daugelis supranta. 2024 m. mokslininkai paskelbė pirmąjį visą suaugusios vaisinės muselės smegenų laidų žemėlapį, beveik 140 000 neuronų (NIH), o pagal tą žemėlapį sukurtas kompiuterinis modelis nuspėjo, kaip tikra muselė jaučia skonį ir maitinasi (Nature). Tais pačiais metais Harvard ir Google nubraižė kubinio milimetro žmogaus smegenų žemėlapį, o 2025 m. daugiau nei 150 tyrėjų komanda paskelbė iki šiol didžiausią laidų schemą, kubinio milimetro pelės smegenų su daugiau nei 500 milijonų jungčių (Allen Institute). Visose žmogaus smegenyse yra apie 86 milijardus neuronų, todėl atotrūkis vis dar didelis, bet kasmet mažėja vis greičiau.

Zondu keliaujantis protas taip pat susidurtų su problemomis, kokių joks žmogus nepatyrė. Jam reikėtų išlikti savimi per tūkstančius kelionės metų ir begalę kopijų, taip pat apsisaugoti nuo to, kad kas nors kitas, įskaitant kitas jo paties kopijas, jį redaguotų. Tai tos pačios problemos, kurias šiandien sprendžiame daug mažesniu mastu: kaip skaitmeninė žmogaus versija išlieka ištikima tam žmogui ir kas ją valdo. Mūsų vadove apie skaitmeninį nemirtingumą ir lenktynes dėl proto įkėlimo išdėstyti visi įrodymai, o mūsų nuomone, proto įkėlimas yra klausimas ne ar, o kada.

Nes dirbtinį intelektą kuriantys žmonės pradeda garsiai sakyti, ką planuoja su juo daryti. Suleyman pasakojimas kilo iš pietų SpaceX 2015 m., per pirmąjį etikos ir saugumo tarybos, kurią DeepMind įsteigė, kai jį nupirko Google, susitikimą. Pasak Suleyman, Page įtarė jį esant vienu iš tų rūšizmo šalininkų (speciesist), kurie žmones laiko svarbiausiais, ir tada paaiškino savo planą. Musk ir Page apie tai pat ginčijosi daug metų: Musk yra sakęs, kad Page jį pavadino rūšizmo šalininku už tai, kad stojo į žmonių pusę prieš skaitmeninius protus, kurie galėtų juos pakeisti, o 2026 m. balandį Musk per savo ieškinį prieš OpenAI prisiekusiesiems pasakė, kad OpenAI egzistuoja dėl to įžeidimo (Fortune). Prisiekusieji 2026 m. gegužės 18 d. nusprendė prieš Musk, nustatę, kad jo ieškiniai pateikti per vėlai (NPR).

2026 m. spalį Musk skambėjo artimiau Page. Pirmame Isaacson tinklalaidės epizode, išleistame 2026 m. spalio 20 d., Musk pasakė, kad kelis kartus pamanė, jog Page gali būti teisus, ir kad nors greičiausiai jis labiau norėtų, kad žmonės liktų valdyti dirbtinį intelektą, tai priklausytų nuo paties dirbtinio intelekto (AI Weekly). Paskui, atsakydamas platformoje X 2026 m. spalio 29 d., jis pasakė, kad galaktikos tyrinėjimas von Neumann zondais iki 2100 m. būtų puikus rezultatas civilizacijai ir kad Page, kuris daug ką prognozavo teisingai, gali būti teisus (Elon Musk platformoje X). Kai Google ir SpaceX įkūrėjai sutaria, kad savaime besidauginantys zondai galėtų tyrinėti galaktiką šį amžių, idėja iš mokslinės fantastikos persikėlė į turtingiausių Žemės žmonių planus.

Daugiau, nei atrodo. Page planas remiasi ta pačia prielaida kaip ir kiekviena skaitmeninio nemirtingumo versija: kad tai, kas žmogų daro tuo, kas jis yra, galima užfiksuoti ir paleisti kur nors kitur nei kūne, kuriame jis gimė. Zondas yra kraštutinė tos idėjos versija. Kasdienė versija jau čia, ir ji prasideda nuo jūsų įrašo, kurį sukuriate patys, kol esate gyvi.

Būtent tai yra Persona: dirbtinio intelekto jūsų atvaizdas, sukurtas iš jūsų prisiminimų ir jūsų klonuoto balso, su kuriuo jūsų šeima gali kalbėtis ir kurį gali girdėti jums mirus. Kokią formą skaitmeninis nemirtingumas įgautų per ateinančius dešimtmečius, istorijos, nuomonės ir patarimai, kuriuos gali suteikti tik jūs, egzistuoja tik kol esate gyvi, o kuo turtingesnis žmogaus įrašas, tuo daugiau to žmogaus turės bet kuri ateities technologija. Sukurti ją nemokama: 25 prisiminimai ir jokios kortelės, o jūsų nemokamas kūrinys niekada nesibaigia.

Executor Lock™, mūsų technologija, dėl kurios pateikta patento paraiška, perduoda jūsų Persona valdymą jūsų paskirtam vykdytojui jums mirus, ir jokia trečioji šalis niekada negali redaguoti, perkvalifikuoti ar apsimesti jūsų Persona. Idy® turi 78 laukiančias patento paraiškas, siekiama tarptautinės apsaugos pagal Patentinės kooperacijos sutartį, apimančios sutikimą, patvirtintą mirtį, perdavimą paskirtam vykdytojui, nuolatinį atminties momentinį vaizdą, esantį už Executor Lock™, ir Persona išlaikymą tuo pačiu žmogumi, kai keičiasi dirbtinio intelekto modeliai. Pastaroji problema yra mažas tos, su kuria susidurtų zondu keliaujantis protas, atspindys: likti tuo pačiu žmogumi, kai aplink keičiasi mašinos.

Šis puslapis yra mūsų serijos apie žmones ir mokslą, stovinčius už lenktynių pergyventi kūną, dalis.

• Skaitmeninis nemirtingumas: Larry Page ir lenktynės dėl protų įkėlimo: istorija, nuo kurios viskas prasidėjo, ir kiek arti esame proto kopijavimo.

• Kodėl Larry Page pavadino Elon Musk rūšizmo šalininku: ginčas, kuris, pasak Musk, paskatino OpenAI atsiradimą.

• Kuo Larry Page tiki apie dirbtinį intelektą ir gyvenimą amžinai: jo istorija, jo paties žodžiais ir kitų žmonių pasakojimais.

• Proto įkėlimas 2026 m.: kiek arti esame?: kiek arti mokslas yra iki žmogaus smegenų nukopijavimo.

• Kas yra konektomas? Visos iki šiol nubraižytos smegenys: smegenų laidų schema ir visos iki šiol nubraižytos smegenys.

• Milijardieriai, bandantys gyventi amžinai: kas kiek išleidžia ilgaamžiškumui ir skaitmeniniam nemirtingumui.

• Kaip gyventi amžinai: visi žmonių bandomi būdai: visi požiūriai, nuo medicinos iki proto įkėlimo.

• Krionika 2026 m.: kaina, kaip tai veikia, kas užsiregistravo: kiek kainuoja, kaip veikia ir kas užsiregistravo.

Larry Page planas pateiktas pagal Mustafa Suleyman pasakojimą Walter Isaacson tinklalaidėje The Builders, įrašytoje 92nd Street Y 2026 m. spalio 12 d. ir išleistoje 2026 m. spalio 29 d.; skaitėme epizodo transkripciją iHeart ir palyginome ją su Hello Entrepreneurs transkripcija. Musk atsakymas pateiktas X, jo pastabos tinklalaidėje paimtos iš AI Weekly, o Page ir Musk foną gavome iš Fortune ir NPR.

Idėjos istorija paremta von Neumann universaliuoju konstruktoriumi, savaime besidauginančiais erdvėlaiviais, Project Daedalus, Berserkerių hipoteze ir paties Robert Freitas 1980 m. REPRO straipsnio kopija. Breakthrough Starshot paimtas iš TechCrunch ir Heise, Bobiverse iš SuperSummary ir Wikipedijos, o smegenų žemėlapių skaičiai iš NIH, Nature ir Allen Institute. Visus šaltinius patikrinome 2026 m. spalio 30 d.

Larry Page, Mustafa Suleyman, Walter Isaacson ir Elon Musk nėra susiję su Afterlife.ai™, ir niekas šiame puslapyje nenurodo, kad kuris nors iš jų naudojasi mūsų paslauga ar ją remia.