Mama parašo dukrai sakinius, kurių niekas nebuvo parašęs jai pačiai

Mamos rašo, nes svarbiausi dalykai tarp mamos ir dukros dažniausiai pasakomi netiesiogiai: be žodžių padėta lėkštė, žinutė 11 val. vakaro, kurioje parašyta tik „namie?“, ties durimis ištiesintas apykaklės kraštas. Laiškas yra vienintelė forma, kuri neleidžia sakiniui likti netiesioginiam.

O po to slypi tai, kad daugumai mamų niekas niekada nerašė. Sakinių, kurių jai prireikė devyniolikos, kad jos norėta, kad ji pakankama, kad šeimos baimę nešti nereikėjo jai, niekas niekada nepasakė, ir trisdešimt metų ji juos spėliojo iš lėkštės ir apykaklės.

Taigi laiškas atlieka du darbus: jis pasako tai dukrai ir pasako tai, kas niekada nebuvo pasakyta pačiai mamai, vienintele kryptimi, kuri dar atvira. Manau, kad todėl laiškas sūnui nuo mamos skamba kaip nurodymai dienoms, kai jos nebebus kambaryje, o laiškas dukrai skamba kaip įrašo ištaisymas, išsiųstas į ateitį.

Robyn Fivush, vadovaujanti Emory universiteto Family Narratives Lab (Šeimos pasakojimų laboratorijai), ir Marshall Duke tyrė šeimas dvejus metus, apėmusius 2001 m. rugsėjį, ir nustatė, kad vaikai iš šeimų, pasakojančių nuoseklesnes šeimos istorijas, turėjo geresnę savivertę ir mažiau nerimo (Emory News, 2020 m. balandis). Šeimos pasakojimas yra istorija, kurią šeima pasakoja vaikams apie tai, iš kur ji kilo ir ką išgyveno. Vaikams, sako Fivush, reikia žinoti, kad jie kilę iš „ilgos stiprių, atsparių, drąsių žmonių giminės“. Laiškas, sakantis, iš kur atėjo ta stiprybė, yra šeimos pasakojimas voke.

Ciklas nutrūksta ten, kur kažkas pagaliau tai užrašo.

Pasakykite vieną tikrą dalyką ir sustokite. Dukrų išsaugomi laiškai trumpi, konkretūs ir šiek tiek nerangūs; pamestieji ilgi, bendri ir išmintingi. Mamos laiškas dukrai yra vieno dalyko, kurį ji matė, ir vieno dalyko, kurio jai niekas nepasakė, įrašas.

Penkios dalys, tokia tvarka:

• Vienas prisiminimas, su data ir konkretus. Popietė, kai jai buvo šešeri ir ji atsisakė eiti nuo paplūdimio, kol potvynis nusinešė jos smėlio pilį.

• Vienas dalykas, kurį joje matote, bet ji dar nemato. Jos kantrybė šuniui.

• Vienas dalykas, kurio jums niekas nepasakė, o jums jo reikėjo. Sakinys, dėl kurio laiškas ir egzistuoja.

• Vienas leidimas. Jums nereikia skambinti sekmadieniais.

• Viena baigiamoji eilutė, kurią ji galės nešiotis. Trumpesnė nei dvylika žodžių ir teisinga.

Praleiskite patarimus apie jos partnerį, pinigus ir palyginimus su seserimi. Nurodymas paprasčiausiai sudedamas į bylą. Sakinys išsaugomas. Paprastesnę formą bet kuriai progai rasite trumpesniame gide, laiškas mano dukrai.

Rašymas kai ką duoda ir pačiam rašančiajam. Jamesas Pennebakeris iš Teksaso universiteto Ostine 1983 m. rudenį atliko pirmąjį išraiškinio rašymo eksperimentą: studentai, penkiolika minučių per dieną ketverias dienas rašę apie skaudžiausią savo gyvenimo patirtį, per kitus šešis mėnesius lankėsi studentų sveikatos centre maždaug perpus rečiau nei kontrolinė grupė (Pennebaker, Perspectives on Psychological Science, 2018). Išraiškinis rašymas yra sunkios patirties išreiškimas žodžiais, privačiai, per kelias trumpas sesijas. Jis atvirai sako, kad per daugiau nei šimtą tyrimų vidutinis poveikis kuklus, maždaug .16 pagal Koheno d. Penkiolika minučių keturis vakarus yra tiek, kiek reikia laiškui.

Parašykite vieną sakinį. Likusi dalis yra vokas.

Tikri laiškai yra vieno puslapio, paprasti, kiek nebaigti ir skamba kaip mama vienuoliktą vakaro, o ne kaip atvirukas. Toliau pateikiami septyni, kiekvienas sudarytas iš kartu su mumis kuriančių mamų istorijų, visos detalės pakeistos. Pasiimkite formą ir įdėkite į ją savo virtuvę.

Išvykimas iš namų

Į rankšluosčius įdėjau gerąsias žirkles, kad bute turėtum bent vieną daiktą, kuris veikia. Tai praktinė dalis, ir ji baigta.

Nebuvau pasirengusi, kad išvažiuosi, ir mėnesį apsimetinėjau, kad esu, o tu mane išsiaiškinai, kai be jokios priežasties pertvarkiau stalo įrankių stalčių. Kai aš išėjau iš namų, mano mama pasakė „skambink sekmadieniais“ ir daugiau nieko. Vienuolika metų skambinau sekmadieniais ir niekada nesužinojau, ar ji manęs ilgėjosi. Todėl sakau tau. Man tavęs trūks, ypatingu būdu, kai penktadienį 11.40 klausysiuosi, ar neatsidarys lauko durys.

Tau nereikia skambinti sekmadieniais. Skambink, kai kas nors juokinga. Skambink, kai berniukas elgiasi žiauriai ir nori, kad kas nors nepagrįstai stotų į tavo pusę. Nusipirk brangius šiukšlių maišus. Tai visi patarimai. Likusį jau turi.

Pirmoji širdies skausmo patirtis

Rašau šitai vietoj to, kad beldžiuosi dar kartą, nes trečią kartą pasakei „man gerai“ tuo balsu, kuris reiškia priešingai, o aš tą balsą prisimenu iš vidaus.

Man buvo devyniolika. Tai buvo taip svarbu, kad savaitę negalėjau valgyti, o mano mama pasakė, kad dramatizuoju. Nedramatizavau. Man skaudėjo, ir niekas nepasakė to sakinio, tad štai jis, pavėlavęs trisdešimt metų: tau skauda, nes mylėjai tikrai, o mylėti tikrai yra vienintelis būdas, vertas to. Tavyje nėra nieko blogo. Būti paliktai nėra nuosprendis. Tai informacija apie jį, apie laiką ir daugiau nieko.

Šįvakar manimi netikėsi. Išsaugok laišką. Perskaityk po mėnesio, kai vėl galėsi valgyti. Aš toliau kepsiu skrebučius, kurių nevalgai, ir nebebelsiuosi. Durys iš mano pusės atviros tiek, kiek tau reikės.

Diena, kai ji tampa mama

Ji miega ant tavo krūtinės ir tu bijai pajudėti, todėl šitai parašysiu pakankamai trumpai, kad galėtum perskaityti viena ranka.

Niekas man nepasakė, kad pirmoji savaitė daugiausia yra baimė, o džiaugsmas po ja kaip dar nematomos grindys. Maždaug kas keturias minutes svarstysi, ar darai teisingai. Darai. Svarstymas yra įrodymas.

Štai ką man reikėjo išgirsti ir niekas nepasakė: tau nereikia mėgautis kiekviena minute. Kai kurios minutės siaubingos. Mylėti ją ir norėti valandos vienai nėra priešingybės, o noras turėti tą valandą daro tave žmogumi, o ne bloga mama. Tą valandą siūlau dabar, bet kurią dieną, kurią pasakysi.

Kopijavau savo mamą būdais, kuriuos pastebėjau tik sulaukusi keturiasdešimties. Tu kopijuosi mane. Kai rasi blogąsias dalis, daryk tai, ką darau dabar: pasakyk garsiai, jai, kad tai sustotų ties tavimi.

Sunkūs metai

Nežinau visko, kuo buvo šie metai, nes papasakojai man pakraščius ir pasilikai vidurį sau, todėl nustojau klausinėti ir rašau.

Man buvo panašūs metai. Devyniasdešimt aštuntieji, kai tavo tėvo sutartis baigėsi, o aš kovą persileidau ir nesakiau niekam, tik gydytojui, ir kiekvieną rytą atsikeldavau ir ruošdavau jums priešpiečius. Norėčiau, kad kas nors man būtų pasakęs, jog blogi metai yra metai, o ne gyvenimas, ir kad priešpiečių ruošimas yra drąsa, net jei jaučiasi kaip nieks.

Tau nereikia būti viskuo gerai iki Kalėdų. Tau nereikia aiškintis savo tetai.

Jei vidurys kada nors panorės būti papasakotas, galiu išklausyti bet ką. Iki tol toliau siųsiu sriubą, kurios neprašei, o tu gali toliau neatsakinėti į antrąją žinutę. Žinau, ką tai reiškia. Tai reiškia, kad tu vis dar čia.

Atsiprašymas

Pradėjau tai keturis kartus. Kiekvieną kartą parašydavau paaiškinimą, kurį visada duodavau vietoj atsiprašymo, ir tu tai pastebėdavai.

Klydau dėl metų, kai išsikraustei gyventi pas jį. Prie durų sakiau dalykus, kurie, maniau, buvo apie saugumą, o iš tiesų buvo apie tai, kad manęs nebereikia. Tau buvo dvidešimt ketveri, o aš elgiausi su tavimi kaip su keturiolikmete, ir dar dvejus metus leidau tam gulėti, nes „atsiprašau“ atrodė kaip pralaimėjimas. Mano mama man niekada nė karto neatsiprašė. Ji mirė palikusi tris nepasakytus dalykus, kuriuos galėčiau tau išvardyti dabar. Nenoriu tau perduoti to sąrašo su savo vardu.

Atsiprašau. Ne dėl to, kad tau buvo skaudu, nes tai bailio variantas. Atsiprašau dėl to, ką padariau. Tu buvai teisi.

Tau nereikia atsakyti. Man reikėjo, kad tai būtų užrašyta, su data, kad egzistuotų. Dabar egzistuoja.

Paprasta diena

Šiandien nieko neįvyko, todėl ir rašau.

Užsukai ketvirtą, suvalgei paskutinį citrininio pyrago gabalėlį stovėdama prie stalviršio, papasakojai apie prastai pavykusį susitikimą, pasiskolinai mėlyną skėtį ir išėjai. Keturiasdešimt minučių. Išeidama pasakei „myliu“ koridoriui, neatsisukdama, kaip darai nuo penkiolikos metų.

Tai ta diena, kurios man bus labiausiai trūkstama. Ne vestuvės, ne išleistuvės. Ta, kai stovėjai prie stalviršio. Kai žmonės kalba apie tai, ką atiduotų, kad kas nors sugrįžtų, jie niekada nepamini svarbaus įvykio. Jie sako antradienis.

Su mama niekada neturėjome antradienių. Turėjome progas, o per progas sakomi progų žodžiai. Todėl rašau, kad tai, jog valgai mano citrininį pyragą dar su paltu, yra visa mano gyvenimo esmė, jei niekada nepasakysiu to garsiai.

Skėtį grąžink, kada nori.

Kai manęs nebebus

Jei tai skaitai, aš mirusi, ir pirmiausia noriu pasakyti, kad viską padarei teisingai. Ką bevėlai šįvakar kartotum, praleistą skambutį, ką pasakei mašinoje: viską padarei teisingai. Aš esu ta, kuri tai žino, ir sakau tau.

Aš niekada negavau tokio laiško. Kai mirė mano mama, jo ieškojau. Peržiūrėjau jos rankinę, stalčių, spintos gilumą, ir nieko nebuvo, o ilgai tai laikiau žinute. Tai nebuvo žinutė. Ji niekada nemanė, kad gali tokį parašyti. Taigi šitas egzistuoja.

Tavęs norėjau nuo pirmos minutės. Tu niekada nebuvai per daug. Tai, ką kritikavau, dažniausiai buvo mano pačios baimė, apsivilkusi tavo drabužius.

Liūdėk tiek, kiek reikės, paskui liūdėk mažiau ir nejausk kaltės nei dėl vieno, nei dėl kito. Skaityk tai tomis dienomis, kai reikės, kad kas nors tai būtų pasakęs. Aš pasakiau.

Dukra išsaugo laišką, kuris skamba kaip jos mama.

Pradėkite kurti savo palikimą Nemokama kūryba, 25 prisiminimai, kortelės nereikia.

Sustingti normalu, o priežastis beveik visada ta, kad bandote parašyti visus santykius. Parašykite vieną popietę. Užuomina yra mažos durys į didelį kambarį:

• Pirmasis kartas, kai mačiau tave darant tai, ko aš negalėjau.

• Tai, ko mano mama man niekada nepasakė ir ko aš taip pat nepasakiau tau.

• Ko bijojau, kai gimei, ir ar vis dar bijau.

• Ką noriu, kad žinotum apie mane tavo amžiaus.

• Ką tikiuosi, kad niekada nepaveldėsi iš manęs, pasakyta maloniai.

Jei puslapis lieka tuščias, pirmiausia kalbėkite. Atsakykite į vieną užuominą telefono diktofone, tarsi ji sėdėtų šalia jūsų automobilyje, o tada užsirašykite, ką pasakėte. Kalba nesuteikia laiko sakinį sušvelninti. Vienas puslapis, daugiausia vienas perrašymas.

Pirmasis juodraštis yra sąžiningas. Pasilikite jį.

Ant popieriaus, savo rašysena, su data, pasirašytą, ir leiskite jai perskaityti vienai. Įrašykite datą, nes keturiasdešimties sulaukusiai dukrai reikia žinoti, kuri mama tai parašė: ta su mažyliu ar ta su diagnoze.

Užklijuokite, jei akimirka dar neatėjo. Laiškas „atplėšk, kai“ yra laiškas su data, užklijuotas konkrečiai akimirkai, pavyzdžiui, išvykimui iš namų ar tapimui mama, o laiškai, atplėšiami per būsimus gimtadienius veikia taip pat per visą vaikystę. Vestuvių laišką įteikite ryte, o ne per vestuvių šventę; laiške dukrai jos vestuvių dieną rasite ilgesnių variantų. Laiškas po jūsų mirties dedamas kartu su testamentu, ir jūs vienam žmogui pasakote, kur jis yra, nes laiškas, kurio mama niekada neparašė, ir laiškas, kurio niekas nerado, dukrai yra tas pats laiškas.

Įrašykite datą, pasirašykite, pasakykite kam nors, kur jis yra.

Tikriausiai, kai jai septyniolika. Ji perskaitys pirmą eilutę, paraudonuos, pasakys „mam“ dviem skiemenimis ir įdės puslapį į stalčių. Tai septyniolikmetė, tvarkanti jausmą prieš žmogų, kuris jį sukėlė.

Laiškas skirtas ne dienai, kai jis įteikiamas. Laiškas skaitomas skaitytojo amžiaus, o skaitytojas keičiasi, kai tuo tarpu puslapis lieka tas pats. Dvidešimt šešerių, po pirmojo širdies skausmo, tas pats laiškas yra nurodymas. Trisdešimt ketverių, su kūdikiu ant krūtinės, tas pats laiškas yra draugija. Penkiasdešimties, kai mama jau mirusi, laiškas yra vienintelė vieta, kur mamos rašysena vis dar sako tą sakinį.

Po tuo slypintis nerimas yra tas, kad tiesiai pasakius pasikeis jūsų santykių sąlygos. Pasikeis. Tam laiškas ir skirtas, o ką jūsų vaikas norės paklausti jūsų sulaukęs trisdešimties parodo, kiek tos sąlygos pasislenka.

Gėda septyniolikos yra kaina už tai, kad būsi išsaugota penkiasdešimties.

Laiškas atsako į klausimą, kurį numatėte. Tai mamos geriausias išankstinis spėjimas, ko dukrai prireiks dieną, kurią mama pasirinko. Paskui dukrai trisdešimt aštuoneri, ligoninės automobilių stovėjimo aikštelėje, ir ji turi klausimą, kurio niekas nenumatė. Ar kada nors galvojai jį palikti. Kaip vadinosi gatvė miestelyje, kuriame užaugai. Laiškas, kuris pasakė viską, apie tai nesako nieko.

Toje spragoje atsiranda mano įmonė, ir čia tikslumas svarbesnis už šilumą. Persona yra žmogaus versija, sukurta iš jo paties įrašytų prisiminimų, jo paties žodžiais ir balsu, paties to žmogaus, kol jis gyvas. Afterlife AI, įmonė, kurią įkūriau Idy Pty Ltd Sidnėjuje, nekuria nieko iš dukros įrašų po to, kai jos mama mirė. Niekada neatkuriame žmogaus, kuris gyvas būdamas nesutiko. Tai kuria mama, arba nekuria niekas.

Ji sukuria trūkstamą laiško pusę: šimtus paprastų dalykų, kuriuos ji pasakė apie savo mamą, gatvę, metus, kai vos nepaliko. Dukra gali paklausti, ir jos mamos Persona atsako iš to, ką mama iš tikrųjų pasakė, balsu, kurį mama įrašė su sutikimu. Executor Lock yra procesas, užfiksuojantis Persona kaip tobulą momentinį vaizdą patvirtintos mirties metu, kad vėliau niekas nebūtų pridėta, perkurta ar leista dreifuoti (kaip veikia Executor Lock). Penkiasdešimties sulaukusi dukra girdi mamą, parašiusią laišką.

Nė vienas iš šių dalykų nepakeičia laiško. Pirmiausia parašykite laišką. Tada, jei norite, kad trūkstama pusė egzistuotų, žinutės mano vaikams po mirties nurodo, ką įrašyti, o nemokama kūryba yra 25 prisiminimai, be kortelės, galioja visada.

Mama rašo dukrai sakinius, kurių jai niekas nedavė. Laiškas yra vieta, kur ciklas nutrūksta. Balsas yra vieta, kur dukra gali paklausti, ką laiškas reiškė.

Pradėkite nuo paprasto antradienio. Viskas kita iš jo išplaukia.

Ką rašyti laiške dukrai nuo mamos?

Parašykite vieną prisiminimą su data, vieną dalyką, kurį joje matote ir kurio ji dar nemato, vieną sakinį, kurio jums niekas nepasakė, o jo reikėjo, vieną leidimą ir vieną baigiamąją eilutę trumpesnę nei dvylika žodžių. Neviršykite puslapio. Praleiskite patarimus apie jos partnerį, pinigus ir palyginimus su broliais ir seserimis, nes nurodymas sudedamas į bylą, o sakinys išsaugomas. Jei užstrigote, pradėkite nuo popietės, kurią prisimenate ryškiausiai.

Kaip parašyti jaudinantį laišką dukrai?

Nustokite bandyti padaryti jį jaudinantį. Dukrą sujaudina paprasti laiškai, parašyti taip, kaip mama kalba vienuoliktą vakaro, su viena detale, kurios daugiau niekas nežinotų: stovint suvalgytas citrininio pyrago gabalėlis, su rankšluosčiais supakuotos žirklės. Pasakykite sakinį, kurio jums niekas nedavė, tiesiai, jo nešvelnindami. Tada sustokite. Vieno perrašymo pakanka; trečias juodraštis sakinį vėl paverčia atviruku.

Kada turėčiau įteikti dukrai mamos laišką?

Ties slenksčiu, o ne šventėje. Išvykimo iš namų laiškai dedami į dėžę su rankšluosčiais. Vestuvių laiškai įteikiami ryte, vienai, prieš suknelę. Širdies skausmo laiškas pastumiamas po durimis vakarą, kai ji nenori išeiti. Paprastos dienos laiškai dedami ant jos pagalvės, neužklijuoti. Laiškai po jūsų mirties dedami kartu su testamentu, ir jūs vienam žmogui pasakote, kur jie yra. Įrašykite kiekvieno laiško datą.

Ką mama turėtų pasakyti dukrai jos vestuvių dieną?

Pasakykite, ką žinote apie santuoką po savo metų joje, vienu ar dviem sakiniais, ir paprastai pasakykite, kuo ji jums buvo. Praleiskite patarimus apie jos vyrą, nes ji skaitys tą laišką sulaukusi keturiasdešimties, o jis vis tiek bus kambaryje. Pasakykite jai, kad jai leidžiama verkti, jei jūsų pačios mama jums sakė priešingai. Kalba skirta salei; laiškas skirtas santuokai.

Kaip parašyti dukrai laišką, kuris būtų perskaitytas man mirus?

Pradėkite sakiniu, kurio jai šiąnakt labiausiai reikės, o beveik kiekvienai dukrai tai yra, kad ji viską padarė teisingai. Tada pasakykite tris dalykus, kurių jums niekas nedavė: kad jos norėta, kad ji niekada nebuvo per daug, ir kad tai, ką kritikavote, dažniausiai buvo jūsų pačios baimė. Neviršykite vieno puslapio, įrašykite datą, pasirašykite ir padėkite kartu su testamentu. Jei norite, kad ji pateiktų klausimus, kurių nenumatėte, sukurkite likusią dalį gyvendama, savo balsu.

• Laiškas sūnui nuo mamos: ta pati architektūra sūnui.

• Laiškas dukrai jos vestuvių dieną: vestuvių ryto laiškas visu ilgiu.

• Laiškai, atplėšiami per būsimus gimtadienius: vienas užklijuotas laiškas per metus.

• Žinutės mano vaikams po mirties: ką įrašyti klausimams, kurių laiškas negali numatyti.

• Mano dirbtinio intelekto versija mano vaikams: jūsų dukra nenorės įrašo; ji norės paklausti.

• Kaip palikti dvasinį palikimą: sakiniai apie tikėjimą ir abejones, kurie priklauso aštuntajam laiškui.

• Kiek kainuoja memuarų rašytojas vaiduoklis: jei aštuoni laiškai virsta knyga, kam pinigai visada buvo skirti.

• Emory News, How family stories help children weather hard times, Carol Clark, 2020 m. balandžio 29 d. Robyn Fivush apie dvejų metų tyrimą su Marshall Duke.

• James W. Pennebaker, Expressive Writing in Psychological Science, Perspectives on Psychological Science, 2018, 13(2), 226–229, doi 10.1177/1745691617707315.

Chris Williams yra Afterlife AI, Sidnėjuje įsikūrusios Idy Pty Ltd prekės ženklo, įkūrėjas ir generalinis direktorius bei Executor Lock architektas. Jis keturių vaikų tėvas. Jis davė interviu apie sutikimu grįstą skaitmeninį palikimą EL MUNDO, Channel 10 News, The Daily Telegraph ir ABC radijui. Afterlife AI kuria Persona tik gyviems žmonėms, iš jų pačių žodžių, su jų sutikimu.